diarchy.lt

 


 

šeimų istorijos

vaikystė


Eglė Čepavičienė
 

„...tikri cirkininkai, visaip savo vaiką lanksto, jogos pratimus daro..." - radau intriguojančią žinutę elektroniniame pašte. Visai išprotėję tėveliai, pagalvojau. Tikėjausi pamatyti mažyli, sėdintį lotoso poza, suglaudusį nykštį su mažuoju piršteliu, ir buvau pasiruošusi išklausyti ilgą litaniją apie tai, kaip sveika vaikui kiekvieną rytą padaryti bent porą saulės pasveikinimo pratimų ... Atvykus į vietą paaiškėjo, kad istorija visai kitokia, bet, laimei, ne mažiau intriguojanti. Ir kad Druskininkuose visai ne „cirkininkai", o tikri magijos ir iliuzijų teatro artistai gyvena!

 

Kraitelio - juoda cirko palapinė

Arvydo Gaičiūno, metų ir vieno mėnesio vyrioko, tėtis - pats tikriausias magijos teatro artistas, senelis, net prosenelis - pirmojo lietuvių cirko „Oktava" akrobatas... Šešių asmenų šeimos verslas - magija, iliuzijos ir triukai. Skamba nelabai rimtai? Trijų šimtų vietų paviljonas Palangoje, kardai, fakelai, 18 tūkst. litų kainuojantys kostiumai, papūga, triušis, 1,5 m. ilgio smauglys ir idėja jkurti nacionalinę cirko mokyklą - visa atiteks mažajam Arvydukui.

Plepus druskininkietis fotografas tiek pripasakojo apie ypatingą Gaičiūnų šeimyną, kad jau vaizdavausi didžiulį seną sodą, ant belapių medžių kur ne kur kybančius šalnos nenukąstus raudonšonius obuoliukus, juodaplaukį vyrą, trobos prieangyje pučiantį ugnies kamuolius, gražuolę jo seserį, šokdinančią smauglį, ir geltonplaukį berniuką, kuris juodame tėtės cilindre migdo mažą mielą triušiuką...

Daugiabučio duris atidarė močiutė, buvusi oro akrobatė. Prieš mums atvykstant truputį numigęs mažasis herojus akių nesikrapštinėjo - stebėjo atvykėlius net išsižiojęs, siekė paliesti plaukus, pamaigyti diktofono mygtukus ir visiškai netaktiškai nutraukdavo senelio pasakojimą: ,,Alia lialiaooooo..." „Gerai jau gerai, Arvyduk, tu papasakok", - nusileisdavo.

 

Piromanas

Trijų kambarių bute visas cirkas. Bendrame mažylio ir tėvelių miegamajame - improvizuotas mini cirko maniežas, pilni kampai visokių blizgučių, kamuoliukų, spalvotų niekučių. Gali pamanyti, kad čia gera dešimtis vaikų gyvena. Arba vienas, bet labai kaprizingas, kuriam tetos, dėdės, močiutės ir šeneliai lenkiasi lig žemės, o tėveliai kasdien į žaislų parduotuvę bėga. Tačiau dalis „žaislų", ne vaikui, o tėtei ir tetai priklauso.

Tėveliai žino, kad yra du būdai vaikutj „papirkti". Ožiukai kaipmat išsilaksto - užtenka gerą muziką įjungti arba degtuką brūkšteli. Dėl muzikos pomėgio viskas aišku - namie ji nuo ryto iki vakaro skamba, nes teta naujų šokio judesių mokosi, o kartais ir mažąjį pašokdina. „Noriu, kad jaustų rimtą. Vaikas linksi galva, ploja. Kad būtų plastiškas, darau tempimo pratimus. Jo kauliukai dar minkšti, jei treniruosiu dabar, ateityje bus labai lengva: kūnas bus lankstus,„pratampytas", - aiškina Diana. - Tačiau pratybos neperžiangia žaidimo ribų. Vaikas dar labai mažas". Mažas, tai mažas, bet jau dabar ugnies potraukis begalinis. Uždek degtuką - seilė jau ir nutįsusi, o jei dar kokį įmantresnį triuką parodai, juokiasi, ploja. Piromanas?
 

 

Sunki vaikystė...

Tėtė Arvydas keliauti su cirku pradėjo vos trijų savaičių sulaukęs. Pirmoji kelionė - į Samarą. Paskui ratas įsisuko: mėnuo vienur, mėnuo kitur... Cirko artistų vaikų gyvenimas nelengvas - užkulisiuose vežimėlyje palieka miegoti, prabudęs rėk nerėkęs, niekas nei girdės, nei matys, juk visiems rūpi, kas scenoje vyksta, o ne kas čia gerklę laido. Po pasirodymo sukaitusi mamytė pribėga, pasūpuoja, jei spėja, krūtį pakiša ir vėl išbėga.

Paaugus mokyklą keiti kas mėnesį, vienus draugus palieki, ieškai kitų, tėvų beveik nematai, ryte tu išbėgi į mokyklą, vakare tėveliai išbėga į darbą. Tuo tarpu kiti su mamomis ir tėtėmis eina į cirką, teatrą ar ledu porcijos kokioj kavinukėj sulaižyti... Namai „ant ratų", visas turtas į furgonėlį sukištas. ,,Būdavo, ateini į naują mokyklą, žiūri į tave iš padilbų, šnibždasi: ,,Jų tėvai cirke dirba...'

Savaitė praeina, kol apsipranta, išdrįsta pakalbinti, antrą savaitę jau visai smagu, o trečią: „Likite sveiki, visą gyvenimą laiškus rašysiu..." Pripranti, sako Arvydas vidurinysis, Jei, būdavo, užtrunkam kur ilgėliau, jau ir niežti padus važiuoti...

Ar Arvydo jauniausiojo irgi laukia toks gyvenimas? Be abejo. Sėdėdamas viename mieste nieko nepasieksi, nes tą patį fokusą tai pačiai auditorijai daugių daugiausiai du kartus gali parodyti. Bet Arvydukui, galima sakyti, pasisekė - bent jau mama ne akrobatė ir ne žonglierė, taigi vaikystėje bus kam ant kelių sėdėti, kol tėtis stebuklus rodys.

 

Gyvi „žaislai"

Arvydukas vos gimęs papuolė į ,,mauglišką" aplinką - vienų senelių namuose gyvena čiauškutė fokusams netinkanti papūga, antsnukiu pažabotas smauglys Princas ir triušis. Kitų - šuniukas ir žuvytės. Vaikas juos stebi, tyrinėja, glosto. Arvydukas net smauglio nebijo - ima į rankas, pirštuku baksnoja snukelį, žnaibo odą, o kartais net įkanda. Kai fotosesijos metu smauglys apsivyniojo aplink gležną vaiko kūnelį, tik mamytė labiau įsitempė. Senelis sako, kad kai pripranti, smauglys - kaip ir šuo ar katė, juk tūno kur po sofa, šliaužioja iš kampo į kampą, nori, gali užsikelti ant kelių.

Cirko gyvūnai švelnūs vaikams. Antai Arvyduko tėtis ir teta niekieno neprižiūrimi lakstydavo cirko koridoriais, dūkdavo tarp žvėrių narvų, slapstydavosi arklidėse. Nei arklys kada įspyrė, nei koks kitas gyvūnas į ranką žnybtelėjo.

 

Triukšmas netrukdo miegui

Artisto vaiko duonos Arvydukas paragavo būdamas aštuonių mėnesių. Pirmosios kelionės - kasdien pirmyn atgal iš Palangos į Klaipėdą. Taip visą vasarą.

Krūvis nemenkas - orkestras plyšoja nuo ryto iki vakaro, žmonės šurmuliuoja, aidi plojimai. Ne kiekvienas suaugusysis atlaikytų, o vaikui nieko - ir miegojo, ir mamos pieną traukė ...

 

Pasakos ne iš pasakų knygos

„Vieną kartą plaukėme didelėje jūroje dideliu dideliu laivu... Laivo denyje teta Diana šoko su apsivyniojusiu aplink ją smaugliu, tėtis vaikščiojo ant stiklų, pūtė ugnį. Kartą taip pūstelėjo, kad pro šalj plaukiančio laivo įgula pamanė - gaisras! Suplaukė gelbėtojai vargšų sudegėlių vaduoti..."

 

„Sukąsk dantis ir šypsokis"

Turbūt toks bus pirmasis senelio patarimas anūkui. „Vieną vasarą prieš pat pasirodymą nubėgau prie jūros išsimaudyti. Išsispyriau iš sandalų ir pasileidau per smėlį j jūrą... Tik čiūžžžt - karštas skausmas per pėdą... Butelio šukė kone kiaurai perrėžė. Vakare - koncertas, buvau dar jaunas, jei neatliksiu triuko, liks karjeros dėmė. Žmonės šnibždėsis: „Tik pamanyk, koks skystablauzdis, susižeidė ir ištižo..." Jei susižaloji scenoje, žiūrovams matant, dar pusė bėdos, bet jei užkulisiuose -kiek kalbų paskui, kiek patyčių...Todėl eini ir dirbi, šypsaisi, nors batai pilni kraujo".

 

Mamytės nebaimės

Dvidešimtmetė Aurelija su dvylika metų vyresniu Arvydu susipažino bendrų pažįstamų dėka. Jau pirmo pasimatymo metu Arvydas parodė fokusą su ugnimi. „Papirko?" „Oho, kaip įdomu buvo. Akis išpūčiau ir klausiu: „Pasakyk, kaip ta ugnelė užsidega?" O jis: „Paprasta, reikia pirštus ilgai vieną į kitą trinti ir įsidegs". Tryniau tryniau - kaip nedega, taip nedega, - juokiasi. - Gyvenimas cirko artistų šeimoje man buvo didžiulis išbandymas: kiekvieną mėnesį nauja vieta, nauji žmonės, kitos gyvenimo sąlygos, turiu prisitaikyti, įsikurti. Tačiau man patinka važiuoti - nauja šalis, kitoks gyvenimo būdas, įdomūs žmonės... Laukiu nesulaukiu, kada Arvydėlis paaugs ir visi kartu išvažiuosim kur nors tolėliau. Arvyduko vaikystė kitokia nei daugelio vaikų, neįprasta, bet ir nenuobodi. Vaiką toks gyvenimas užgrūdins", - skubėdama beria Aurelija.

 

Lenk medį, kol jaunas

Tėveliai ir seneliai neabejoja - Arvydukas tęs šeimos tradiciją. Todėl cirko pradžiamokslį vaikas gauna jau dabar - kai kurių paprastučių triukų mokosi žaisdamas ir stebėdamas tėtį. Tėtis iš lėto rodo, mažylis susikaupęs stebi, pavykus juokiasi. Teta moko daryti ,,špagatą", mama grūdina - visą vasarą maudė jūroje, nors ir kokia oro ar vandens temperatūra buvo. Būsimojo cirko artisto kūnas turi būti tvirtas, lankstus ir užgrūdintas. Sulaukęs dvejų trejų metukų, Arvydukas mokysis medituoti, kai kurių jogos pratimų.

O jei paaugęs vaikas pareikš - nenoriu būti artistas, noriu būti matematikas? Gaila būtų, jei tiek metų kauptą patirtį tektų perduoti svetimiems, tačiau vaiko valia rinktis.

Beje, koncertiniai drabužėliai mažyliui jau pasiūti. Visai kaip tėtės - karoliukais, deimančiukais, aukso ir sidabro siūlais siuvinėti... Juk netrukus ir į scena išeis. Ir ne šiaip sau - pasivaikščioti, atnešti ką ar nunešti, o tikrus fokusus daryti! Pirmasis pasirodymas vasarą Palangoje. Laiko yra, svarbu, kad vaikščioti greičiau pradėtų, nes tėtis jau ir fokusų prigalvojęs: „Parodysiu publikai tuščią dėžę, uždengsiu skraiste ir tik op - stovi joje rubuilis su obuoliu... Bus ir šiuolaikinė bulvių skutimo mašina. Įmeti neskustą, o aparatas tau nuskustą išmeta. Paskui atidengsiu - o ten Arvydėlis sėdi, švariu bulvių puodą apsikabinęs!"

 

Profesijos pinklės

ir pirmas Arvyduko

pokštas

Tėtis pasakoja:,,Visada yra rizikos, kad fokusininkas iliuzionistas sugebėjimus panaudos blogiems darbams: kiek tokių už vagystes kalėjimuose sėdi... Paslysti lengva. Paslaptingasis žodis,,magija" dažniausiai gelbsti prie muitinės, kai būna beprotiškai ilgos eilės. Pasakome, kad mes - magijos teatro artistai, o jei dar kokį fokusą parodai, kelias laisvas.

Pirmą pokštą Arvydukas kaip tik muitininkams ir iškrėtė. Iš Lenkijos į Druskininkus skubėjome. Pasienyje - eilė. Aura laukėsi, gal 7 mėn. buvo. Na, sakau, bandom, gal „praslysim". Žmona pasišlaksčiusi vandeniu veidą sėdi automobilyje nukankintu veidu ir pukši... Atsivedu muitininkus, sakau, matot moteriai blogai, gimdys tuoj, negalim „kybot" prie sienos. Vyrai visas užtvaras atkėlė ir dar prigrasė: „Kaip tu, toks ir anoks, savo nėščią moterį po pasaulį tampai!"



Copyright © 2004 DiArchy
info@diarchy.lt